Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Nuolankumo drąsa

​

Drąsa. Drąsus žmogus. Kažin, kaip šiuos žodžius girdi ir supranta tie penkiolikmečiai, kurie ką tik nutrinksėjo laiptais žemyn  iš Pal. Jurgio Matulaičio muziejaus? Kas jų „drąsuoliai“? Tie, iš filmų ir kompiuterinių žaidimų? Na, gal ne tik.

​

Tiesą sakant, daugelis suklūsta, kai pabandau paklausti: „kaip manot, kokios drąsos reikėjo Jurgiui Matulaičiui, devyniolikmečiui vyrukui, priimti kvietimą išvažiuoti į Lenkiją, į Kielcus studijuoti?  Jam, nebaigusiam gimnazijos, ketvirtoje klasėje paliktam  antrus metus, jau treti metai paskui žagrę vaikštančiam, dažnai su ramentais kėblinančiam?

​

Drąsa gyventi. Drąsa pasitikėti... Kaip Abraomui: „nebesant jokios vilties, jis patikėjo viltimi“.

​

Reikėtų rašyti apie Jurgį Matulaitį. Bet vis neina iš galvos ta mažytė istorijėlė iš knygos „Pasakojimai iš stebuklingo vienuolyno“: 

​

Priėjau prie seno seno vienuolio ir paklausiau: „kas yra nuolankumo drąsa?“ Tas žmogus niekada nebuvo manęs matęs, bet žinote, ką jis atsakė? „Pirmam ištarti ‚aš tave myliu‘“.

​

Tiesa, yra istorijėlė ir apie palaimintąjį Jurgį. Kartą į Vilnių atvyko arkiv. Karolis Hrineveckis, buvęs Vilniaus vyskupu 1883 – 1885, o vėliau caro valdžios ištremtas į Jaroslavlį. Jau grįžusį iš tremties ir gyvenantį Lvove jį kartais pasikviesdavo lenkų tautininkai. T. Gorski savo knygoje „Jurgis Matulaitis“ labai glaustai pristato incidentą, nutikusį vieno tokio apsilankymo metu: „Pats vysk. Matulaitis, norėdamas pagerbti savo pirmtaką, pakvietė jį į kunigų susirinkimą. Tame susirinkime arkiv. Hrineveckis viešai jį kaltino ir barė. ‚Nieko nepadariau, nieko nepasakiau, tik karšta malda Dievui buvo vienintelė mano gynyba‘, - rašė vysk. Matulaitis nuncijui po to įvykio.“  Kun. A. Kučas lyg tarp kitko prideda kun. N. liudijimą:

​

Ką čia taip labai gali pralai­mėti ir ko čia taip labai bijotis? Jei tik tikrai viso ko būsi išsižadėjęs ir viską būsi dėl Dievo apleidęs, ką žmonės galės tau padaryti? Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys, į pragarą tavęs nenuvarys, jei pats ten eiti nenorėsi. Net nuo žemės tavęs nenustums. Kur nusiųs, ten rasi žmones, ten galėsi dėl jų išganymo darbuotis. Pagaliau visur yra Dievas ir visur vienoks kelias į dangų.